Tos lux vertės, pateikiamos specifikacijose, nelabai tiksliai nusako ir palygina skirtingų gamintojų kamerų išgaunamo vaizdo kokybę prietemoje. Jei lyginti vieno gamintojo šį parametrą, tada galima spręsti apie vaizdo kokybę, esant nepakankamo apšvietimo sąlygomis, nes, manau, skirtingi gamintojai skirtingais metodais, vadovaudamiesi skirtingais kriterijais šį parametrą vertina. Daugeliu atvejų, Sony kameros išspaudžia geresnius vaizdo kokybės rezultatus filmuojant prietemoje, nei Panasonc, todėl, kad Sony matricos yra didesnės, o Panasonic kamerose daugeliu atveju yra mažesnės trys matricos, kurios leidžia atkurti kokybiškiau spalvas, esant normaliam apšvietimui. Jei kataloge rašo, kad Sony HDR-SR12 E jau nebegaminama, šiuo klausimu jums reikia kreiptis tiesiog į "Fotofabriko" pardavimų vadybininkus, gal dar jų yra sandėlyje. Jei modelis nebegaminamas tai greičiausiai reiškia, kad pasirodys naujas (nes juos naujus kepa kaip blynus), tačiau visiškai nereiškia, kad senasis modelis buvo prastas ir naujasis bus geresnis. Dažnai būna, kad naujieji modeliai būna pigesni, nes yra supaprastinti. Visų mėgėjiškų kamerų valdymas yra patogus mėgėjams, nes pakanka spaudinėti "Rec" mygtuką ir slankioti "Zoom" rankenėlę. Profesionalesniam (rankiniam) valdymui jos nėra patogios, nes visi parametrai, kuriuos galima nustatyti rankiniu būdu, reguliuojami per meniu, o tai yra nepatogu. Pusiauprofesionaliose bei profesionaliose kamerose šių parametrų valdymo rankenėlės yra iškeltos į kameros paviršių.

Sony SR11E Canon HF 20 filmuojamą medžiagą saugo į atminties kortelę, o JVC GZ-HD40 - į vidinį kietąjį diską. Tai yra vartotojo patogumo ir pasirinkimo klausimas. Į vidinius kietuosius diskus galima prifilmuoti daugiau, tačiau jie negali būti pakeičiami, o taip pat jautresni sukrėtimams nei kortelinės kameros. Jei rinktis pagal išgaunamo vaizdo kokybę, aš rekomenduočiau jums rinktis: Sony SR11E, jei jums patogiau kai kamera saugo filmuojamą medžiagą į keičiamą atminties kortelę ir JVC GZ-HD40, jei labiau jums tinkama kamera su vidiniu, 120 GB talpos, kietuoju disku.

Tokiam filmavimui atspariausia bus į korteles filmuotą medžiagą sauganti kamera, nes ji neturi sparčiai besisukančių masyvių detalių. Jūsų išsirinktos kameros saugo vaizdą į vidinį kietąjį diską. Tokios kameros labiausiai bijo perkrovų ir kratymo. Aš siūlyčiau: Canon LEGRIA HF S100, ar Canon LEGRIA HF20, kurios būtų tinkamiausios jūsų planuojamam užsiėmimui. Turi ir labai didelę matricą, kuri užtikrins kokybišiką vaizdą esant ir nepakankamam apšvietimui, ir optinį vaizdo stabilizatorių, kuris efektyviai panaikins minivibraciją. Canon LEGRIA HF20 bei Canon LEGRIA HF200 modeliai taip pat yra verti dėmesio ir jūsų filmavimo pobūdžiui tiktų, tik jų matricos yra mažesnės.

Jei jums svarbu hibridinis duomenų įrašymas, tada galima svarstyti įsigyti vieną iš šių dvejų Panasonic modelių, tačiau jei jūs labiau vertinate vaizdo kokybę, tai siūlyčiau pasilikti prie Sony HDR-CX11E, nes jos matrica yra kone dvigubai didesnė už Panasonic, o tai reiškia, kad ir prietemoje Sony išspaus geresnę vaizdo kokybę.

Šių kamerų techninės charakteristikos labai panašios. Panasonic turi tris matricas, kas suteikia natūralesnes spalvas filmuojant dieną, tačiau Sony - didesnę matricą, kuri leidžia kokybiškiau filmuoti prietemoje. Be to, pastarosios ir vidinis kietasis diskas yra gerokai talpesnis.

Pagrindinis kriterijus - vaizdo kokybė, kurą labiausiai lemia raiška. Yra standartinė raiška (720x576 tašių) ir aukštoji raiška (1920 (1440)x1080). Saugoti filmuotą medžiagą, kameros gali į miniDV kasetę (tokias renkasi, kas rimtai užsiima video montažu), vidinį kietąjį diską (HDD) ir į atminties korteles. Pastarosios dvi laikmenos pasirenkamos pagal vartotojo poreikius. HDD yra talpesnė, tačiau jautresnė sukrėtimams. Kiti svarbus kamerų parametrai: vaizdo stabilizatorius (optinis geriau nei elektroninis), optinio priartinimo galingumas (kuo daugiau tuo kai kada patogiau, būna nuo 10 iki 60), na ir žinoma, kas rimtai ketina užsiimti video menu, tie dairosi kameros su kuo daugiau ir patogesniu nepriklausomai rankiniu būdu valdomų parametrų (t.y., fokusavimo žiedas, išlaikymas, diafragma, optinis priartinimas). Jeigu aprašytumėte savo kaip video operatoriaus poreikius, ar pasakytumėt, kiek pinigėlių šiam malonumui galite skirti, aš pasistengčiau išrinkti tinkamiausią jums modelį, nes paprastai geresnės kameros daugiau ir kainuoja.

Aukštosios raiškos Mpeg-2 užima apie 13 GB, tačiau AVCHD gerokai mažiau. Kur jūs perskaitėte, kad AVCHD užima 30 GB? Pertvarkyta montažui aukštos raiškos video medžiaga gali užimti 30 GB, bet tik ne AVCHD.

Toshiba Gigashot K80 didelis privalumas - didelė 1/3 colio matrica. Lyginant ją su Sony ir JVC, savo optinio priartinimo galingumu, ji joms nusileidžia. Sony ir JVC gali filmuoti ir į atminties kortelę, Toshiba Gigashot K80 turi didesnį vidinį kietąjį diską. Sony SR37 turi labai galingą optinį priartinimą ir nespalvoto filmavimo visiškoje tamsome mažais atstumais galimybę, tačiau jos matrica yra labai maža. Taigi, absoliučių privalumų nei viena kamera viena prieš kitą neturi. Tačiau jei vertinti nufilmuoto vaizdo kokybę, tai geriausiais rezultatais pasižymės Toshiba Gigashot K80.

Gal vis tik jūsų poreikius labiau tenkintų JVC GZ-HD40. Ji yra universalesnė filmuojamo objekto apšvietimo atžvilgiu. Fotografuoti galima su bet kuria kamera, ar iš video medžiagos, kurio nors kadriuko padaryti fotonuotrauką, tačiau jos kokybė nusileis toms nuotraukoms, padarytoms net su pačiu paprasčiausiu fotoaparatu. Žodžiu, fotografuokite su kamera tik bėdai prispyrus, kai informacija svarbiau už kokybę, tačiau jei norite kokybiškų nuotraukų, teks pasinaudoti fotoaparatu.

Reikėtų svarstyti JVC GZ-HD40 ir JVC GZ-HD3. Pirmoji geresnius rezultatus parodys prietemoje, nes turi didelę matricą, o antroji kokybiškiau filmuos esant geram apšvietimui, nes turi tris matricas. Profesionalai labiau vertina tris mažesnes matricas nei vieną didesnę, nes laiko, kad tamsoje galima ir pasišviesti.